Mano vardas Agostino ir man 51 metai. Mano darbas – maisto pristatymas dviračiu. Aš turiu dvi dukras, tačiau mes retai bepalaikome ryšį. Aš ir jų motina nebegyvename kartu, nes esame išsiskyrę.
Prieš kelis mėnesius aš dirbau prižiūrėtoju vienoje įmonėje. Aš taisiau sulūžusius darbo įrankius, nešiodavau dėžes ir padėdavau kitiems, kai jiems prireikdavo pagalbos. Vieną dieną įmonė mane atleido. Aš nesupratau, kodėl.
Mačiau daugybę žmonių, pristatinėjančių maistą dviračiu. Aš galiu važinėti dviračiu, tad pasibeldžiau į didelės maisto pristatymo kompanijos duris. Jie man pasiūlė tris eurus už kiekvieną pristatymą. Aš uždirbu 40€ per dieną, o jeigu man pasiseka ir klientai palieka arbatpinigių – 60€.
Aš negaunu apmokamų atostogų, ligos išmokos, ar kitokių socialinių garantijų. Nemanau, kad tai teisinga, tačiau šis darbas man reikalingas. Dauguma kitų darbuotojų čia taip pat yra imigrantai iš viso pasaulio.
Kiekvieną dieną daug maisto kurjerių patenka į eismo įvykius ir susižaloja. Tik tuomet, kai 25 metų kurjeris buvo partrenktas automobilio ir žuvo, valdžia į mus atkreipė dėmesį. Kaip apmaudu, kad tai pareikalavo jo gyvybės.
Kartu su maisto kurjeriais iš kitų kompanijų aš užsirašiau į kursus apie darbuotojų teises, kuriuos rengia vietinė profsąjunga. Jie mums pasiūlė nemokamą teisinį konsultavimą. Mums sunkiai sekėsi kovoti už mūsų teisių pripažinimą.
Po ilgo laiko mūsų sunkus darbas atsipirko. Viena didelė kompanija turėjo sumokėti milžinišką baudą ir suteikti darbuotojams nuolatines darbo vietas. Tai buvo pirmas toks laimėjimas visame pasaulyje. Panašu, kad situacija ima gerėti.
